Kulkosvaidžio bokštelis

Maginot linija, skirta sustiprinti Prancūziją po Pirmojo pasaulinio karo nuostolių

Be būsimo konflikto tikimybės, Maginot turėjo dar vieną labai įtikinamą argumentą. Pirmojo pasaulinio karo nuostoliai Prancūzijos gyventojams reiškė, kad ateityje šalyje trūks kareivių, kurie apgintų šalį nuo Vokietijos, kuri taip pat patyrė didelių nuostolių, tačiau turėjo beveik dvigubai daugiau gyventojų. Sunkūs įtvirtinimai atrodė geras būdas apsisaugoti, kol darbo jėga normalizavosi.

Elektrinis traukinukas požeminėje galerijoje

Grandiozinė statyba prasidėjo 1928 m. ties siena su Italija, 1929 m. – ties Vokietija, o 1936 m. Maginot linija buvo beveik baigta, nors įvairių įtvirtinimų statybos tęsėsi iki pat Mūšio dėl Prancūzijos 1940 m.

Kai 1939 m. rugpjūčio mėn. Prancūzijos pareigūnai surengė Winstonui Churchilliui ekskursiją Maginot linijoje, jis buvo sužavėtas to, ką pamatė.

„Prancūzijos frontas negali būti pralaužtas, nebent pastangomis, kurios gyvenime būtų labai brangios ir užtruktų tiek laiko, kad bendra padėtis pasikeistų“, - rašė būsimasis JK ministras pirmininkas.

Tačiau nepaisant viso plieno ir betono, Maginot linija turėjo bent vieną akivaizdų trūkumą. Nors siena su Vokietija buvo apsaugota, įtvirtinimai baigėsi ties siena su Belgija, kuri 1930-aisiais buvo Prancūzijos sąjungininkė.

Po to, kai 1936 m. Belgija paskelbė savo neutralumą, Prancūzijos gynybos ministras Edouardas Daladier'is siekė papildomo finansavimo Maginot linijai pailginti palei Prancūzijos sieną su Belgija, tačiau šie įtvirtinimai niekada nebuvo baigti.

Pažeisti Maginot linijos įtvirtinimai 1940 m. gegužę-birželį

Vokiečiai skverbiasi į Prancūziją per Belgiją

Maginot linija neleido vokiečiams tiesiogiai kirsti Prancūzijos ir Vokietijos sienos, Prancūzijos kariuomenė žinojo, kad vokiečiai puldami turės pereiti Belgiją.

Tačiau prancūzai manė, kad natūralus barjeras Belgijoje – Ardėnai, tanki miškinga vietovė su nelygiu reljefu ir keliais keliais, susiaurins teritoriją, kurią vokiečiai galėtų kirsti.

Vokiečių kariai viename iš Mažino linijos įtvirtinimų, 1940 m. birželis

Tačiau generolas leitenantas Heinzas Guderianas, vyriausiasis Vokietijos tankų vadas, Pirmojo pasaulinio karo metais praleido laiką Ardėnuose ir pakankamai gerai pažinojo vietovę, kad suplanuotų puolimą ir rastų kelią į Prancūziją.

Vokiečių kariai Paryžiuje, 1940 m. birželis

Tai padrąsino vokiečių armiją pulti Prancūziją per Ardėnus – ir tai pasiteisino. Vokiečiai sugebėjo apeiti prancūzų armiją, kuri buvo pasiųsta į šiaurę kovoti su jais. Dėl to vokiečiai sugebėjo apsupti prancūzus ir jų sąjungininkus britus ir nuvaryti juos atgal į Lamanšo pakrantę, o paskui pasukti į pietus iki Paryžiaus.

Kai vokiečiai buvo už Maginot linijos, jie taip pat sugebėjo užpulti ją iš užnugario ir užimti įtvirtinimus, paimdami daugiau nei 500 000 karo belaisvių. 1940 m. birželio 25 d. Prancūzija kapituliavo.

Šiandien Maginot linija tapo metafora, naudojama apibūdinti kliūtį, suteikiančią klaidingą saugumo jausmą.