Kol viskas buvo gerai, ilgas perėjimas nepaukštiniams dinozaurams buvo naudingas. Mokslininkai mano, kad pagrindinė ilgo perėjimo priežastis buvo laikas, kol embrionui išsivystys dantys. Šiuolaikiniai paukščiai dantų neturi, tad ir kiaušinių ilgai perėti nereikia. Tačiau be dantų sunku užimti daugelį ekologinių nišų. Bedančiu snapu sunkiau plėšyti stambų grobį ar smulkinti rupų augalinį maistą. Bendrai, daugumai neskraidančių rūšių dantys labai reikalingi.
Tačiau po Čiksulubo katastrofos ilgas kiaušinių perėjimas iš pliuso tapo riebiu minusu: su maistu striuka, gyvų augalų nėra, žolėdžiai gaišta, dvėseliena pūva, o išgyventi galima tik nuolat judant, atimant retą maistą iš vis naujų žemių gyventojų. Padėjus kiaušinius, pernešti juos į kitą vietą labai sudėtinga, o kelyje sunku sušildyti (asteroidinė žiema — ne juokai). Vienoje vietoje pramisti netgi tris mėnesius neįmanoma: aplinkui apokaliptinių mastų katastrofa, vienoje vietoje sėdėti nevalia.
Paukščiai, ypač smulkūs, gali kiaušinius išperėti greitai, todėl jie išgyveno, o jų rūšių ir dabar beveik dvigubai daugiau, nei žinduolių. Jeigu sąžiningai, tezė „planetoje pradėjo dominuoti žinduoliai“ iš tiesų skambėti „tarp neskraidančių gyvūnų pradėjo dominuoti žinduoliai“.
Patys žinduoliai neišmirė todėl, kad jų nėščios patelės palikuonius nešioja su savimi, tai yra, jos nepririštos prie vienos vietos. Kiaušinius dedantys žinduoliai, kaip dabartinės echidnos ir ančiasnapiai, kiaušinius peri po žeme, kur temperatūra svyruoja mažiau. Tai irgi sumažino jiems grėsmę išmirti atšalus orui.
Kas mums iš to?
Iš pirmo žvilgsnio, naujojo darbo išvados ganėtinai banalios. Pasirodo, penkių milijardų Hirošimų smūgis su po to sekusiais ugniniais lietumis, megacunamiais ir dešimtmečiais asteroidinės žiemos gali išnaikinti visas stambias sausumos gyventojų rūšis. Ar tikrai reikia įrodinėti kažką tokio akivaizdaus?
Kaip bebūtų keista, taip. Jau minėjome, kad lig šiol yra mokslininkų, pasirengusių neigti, kad dinozaurai išmirė būtent po Čiksulubo. Daug tyrėjų bandė prieš 66 milijonus metų įvykusią katastrofą priskirti ugnikalniams. Išsiaiškinti, kas kaltas iš tiesų, nėra tiesiog abstraktaus žingeidumo patenkinimas. Ugnikalnio išsiveržimų išvengti negalime.
O štai stambių asteroidų ir kometų susidūrimų su Žeme žmonija išvengti gali — jei panorės sukurti reikalingas raketas su reikiamos galios termobranduolinėmis galvutėmis. Tačiau be aiškių mokslinių duomenų, kad Žemės gyvybei pavojingiausias faktorius yra būtent asteroidai, niekas neskirs resursų apsaugai nuo jų.