©Bundesarchiv, CC-BY-SA 3.0
Tuo metu Sąjungininkų išlaisvintoje pietinėje Italijoje buvo sukurta nauja Italijos armija, kuri kartu su dideliu Italijos pasipriešinimo judėjimu kovojo su RSI ir jos sąjungininkais vokiečiais; šis laikotarpis žinomas kaip Italijos pilietinis karas.
Amerikiečių pajėgos išsilaipino Salerne, o papildomos britų pajėgos – Tarnate. Nors nelygus reljefas neleido greitai judėti ir pasirodė esąs idealus gynybai, Sąjungininkai ir toliau stūmė vokiečius į šiaurę.
Po sunkių kovų, vokiečių armija Romą paskelbė atviru miestu, todėl pasipriešinimo Sąjungininkams nebuvo. Amerikos pajėgos Romą užėmė 1944 m. birželio 4 d.
©https://en.wikipedia.org/wiki/File:The_British_Army_in_Italy_1945_NA24246.jpg
1945 m. balandžio 25 d. Sąjungininkų pajėgos veržėsi į šiaurinę Italiją ir Italijos socialinės respublikos žlugimas buvo neišvengiamas. Musolinis ir jo meilužė Clara Petacci bandė išvykti į Šveicariją, iš ten ketindami sėsti į lėktuvą ir pabėgti į Ispaniją.
Tačiau netrukus Mussolinis buvo sučiuptas italų pasipriešinimo ir jis buvo sušaudytas. Jo ir meilužės lavonai su keletų kitų fašistų buvo pakabinti žemyn galva Milano aikštėje.
Italijos kampanija baigėsi, kai Vokietijos C armijos grupė besąlygiškai pasidavė sąjungininkams 1945 m. gegužės 2 d., likus savaitei iki oficialaus Vokietijos pasidavimo.
Abiejose pusėse žuvo arba laikomi dingusiais be žinios dešimtys tūkstančių karių, o dar šimtai tūkstančių buvo sužeisti. Kaip ir beveik kiekvienoje svarbioje karo kampanijoje, žuvo šimtai tūkstančių civilių, o dar nesuskaičiuojama daugybė buvo sužeista, išprievartauta, palikta be pastogės ir kitaip traumuota.
