©https://www.pinterest.com/pin/368169338296283243/
Ką tėvynėje patirdavo japonų kamikadzė pilotas, grįžęs gyvas iš savo „paskutinio skrydžio“?
©https://en.wikipedia.org/wiki/File:D4Y_Yoshinori_Yamaguchi_col.jpg
Japonijos kamikadzių pilotų panaudojimas Ramiojo vandenyno kampanijoje prieš JAV buvo bene pati ekstremaliausia Tekančios saulės imperijos taktika, kurią kada nors taikė šalis, siekdama įgyti pranašumą prieš priešą.
Ši taktika gimė 1944 m. iš poreikio sunaikinti Amerikos lėktuvnešius, kurie pradėjo dominuoti Ramiajame vandenyne. Amerikiečių lėktuvnešius dažniausiai stipriai saugojo tiek kokybiški amerikietiški naikintuvai, tiek priešlėktuviniai ginklai, sumontuoti ant paties lėktuvnešio.
Vėlesniais karo etapais japonų naikintuvai negalėjo tikėtis konkuruoti su pranašesniais amerikietiškais variantais, todėl reikėjo naujo būdo smogti Amerikos laivyno širdžiai. Šios aplinkybės pagimdė kamikadzės taktiką. Bet kas nutiktų, jei pilotui, kuriam pavesta atlikti šią gyvybiškai svarbią užduotį, nepavyktų jos sėkmingai atlikti ir po savo misijos grįžtų gyvas?
©https://en.wikipedia.org/wiki/File:USS_Bunker_Hill_hit_by_two_Kamikazes.jpg
Už imperatorių
Garbė visada vaidino svarbų vaidmenį Japonijos visuomenėje. Daugelis savanoriškai dalyvavusių kamikadzių korpuse laikė garbe mirti už savo šalį. Taip pat buvo manoma, kad kamikadzės piloto, noriai pasiaukojusio šiai šaliai, parodyta garbė ir nesavanaudiškumas turės didžiulį psichologinį poveikį japonų visuomenei ir armijai.
Dar svarbiau, kad kamikadzių atakos buvo daug tikslesnės nei bombardavimas, leidžiančios Japonijos oro pajėgoms nusitaikyti į silpnąsias Amerikos laivų vietas, todėl ši taktika buvo daug veiksmingesnė nei tradicinis bombardavimas, o tai labai svarbu ir taip silpnoms ir pernelyg išsiskaidžiusioms Japonijos ginkluotosioms pajėgoms.
©https://en.wikipedia.org/wiki/File:72nd_Shinbu_1945_Kamikaze.jpg
Daugelis Japonijos visuomenės žmonių žiūrėjo į kamikadzės pilotus kaip į didvyrius, nes jie buvo laikomi didžiausiu ištikimybės imperatoriui demonstravimu. Todėl per treniruotes jie gaudavo geresnį maisto racioną, nors tai nusvėrė atšiaurūs mokymai ir drausmė, kurią jie patyrė ruošdamiesi paskutinei dienai.
Net ir turėdami visą šį pasiruošimą ir nacionalistinį uolumą, kai kurie pilotai buvo pernelyg išsigandę atlikti savo užduotį arba patyrė mechaninius orlaivių gedimus „paskutinio skrydžio“ metu, todėl jie buvo priversti grįžti į Japoniją.
Nesėkmė ir negarbė
Grįžę kamikadzės pilotai skirstomi į dvi skirtingas grupes. Grįžusieji dėl oro sąlygų ar mechaninių gedimų ir tie, kurie grįžo dėl psichologinių priežasčių negalėję sėkmingai atlikti savo užduoties. Kiekviena grįžusi grupė buvo sutikta skirtingai.
©https://www.pinterest.com/pin-builder/?url=https%3A%2F%2Fwww.history.com%2Fnews%2Fpearl-harbor-japan-kamikaze-world-war-ii&media=https%3A%2F%2Fwww.history.com%2F.image%2Ft_share%2FMTYwMzQ4ODcxNjY5NTg5
Pilotai, kurie galėjo įrodyti, kad jų sugrįžimą lėmė nuo jų nepriklausančios sąlygos, nebuvo nei nubausti, nei paniekinami. Karo etape, kai net pilotai buvo laikomi ribotais ištekliais, japonai negalėjo sau leisti prarasti gerai apmokyto kamikadzės piloto, todėl jų sugrįžimas buvo priimtas, o jų „paskutinis skrydis“ buvo perkeltas, nors kai kurie vis dar jautė išgyvenusiųjų kaltę dėl to, kad jie vieninteliai iš savo eskadrilės liko gyvi.
Tęsinys kitame puslapyje:
©https://en.wikipedia.org/wiki/File:Chiran_high_school_girls_wave_kamikaze_pilot.jpg
