Galbūt jie buvo geri savo dydžiu, tačiau pažymėtina, kad dinozaurų evoliucijos kartkartėmis įvykdavo staigūs pokyčiai. Dėl to atsirado kelios labai stambios grupės ir kelios smulkesnės. Svarbiausi ir radikaliausi pokyčiai ištiko terapodus, ypač paukščių protėvius. Tik paukščių atšaka priartėjo prie miniatiūriškumo, kur karaliavo žinduoliai. Fiziologiniai pokyčiai paskatino kūno dangos (plunksnų) atsiradimą, kūno temperatūros padidėjimą ir palaikymą, o taip pat padidino aktyvumo lygį.
Primena žinduolių evoliuciją, tiesa? Gamta pajudėjo kita kryptimi, tačiau galutinis rezultatas toks pats. Manoma, kad toks požymių derinys padėjo paukščiams ir žinduoliams pergyventi masinio išmirimo branduolinę žiemą. Be to, abi grupės savo jaunikliais rūpinasi labiau, nei dauguma kitų keturkojų, taip palaikydamos kitą kartą.
Tikėtina, vaidmenį suvaidino ir gyvenamoji aplinka: žinduoliai, kurių gyveno pusiau vandenyje ar slėpėsi urvuose, blogiausių pasekmių sugebėjo išvengti. Nebūtų galima sutapimu vadinti to, kad su išmirimu susidorojo ir pakrantėse ar prie vandens gyvenę paukščiai.
Jeigu tikėsime negausiomis pačios paleogeno pradžios postkranijomis [skeletais be kaukolių], daugelis jų buvo neblogi rausėjai. Kasimas gelbsti ir dabartinių žinduolių gyvenimus: pavyzdžiui, kengūriniai šokliai (Dipodomys), su savo sudėtingais urvais ir maisto slėptuvėmis kuo ramiausiai gyvena šalia branduolinių poligonų Nevadoje, sugriovimų periferijoje.
Beasts Before Us: The Untold Story of Mammal Origins and Evolution, Elsa Panciroli (Bloomsbury Sigma, 2021)
Звери до нас. Нерассказанная история происхождения млекопитающих