Įjungiau šviesą auditorijoje, kad Feynmanas galėtų gerai įsižiūrėti į primenantį snaigę charakteringą taškų raštą. Jis nebuvo panašus nė į vieną anksčiau jo matytą difrakcinį vaizdą.
Kaip ir skaitydamas pranešimą, parodžiau iš ryškiausių dėmių sudarytus koncentriškus žiedus — po dešimt kiekviename. Tai buvo negirdėta. Matėsi ir taškų grupės, sudarančios penkiakampius, atitinkančius simetriją, kuri laikyta absoliučiai neįmanoma. Įsižiūrėjus, tarp šių taškų buvo galima įžvelgti ir kitus, tarp kurių buvo kiti taškais, o tarp jų — dar kitus.
Feynmanas paprašė skaidrės, kad galėtų ją atidžiau peržiūrėti. Įjungiau šviesą, ištraukiau skaidrę iš laikiklio ir įteikiau jam. Vaizdas skaidrėje buvo toks smulkus, kad detales įžiūrėti buvo sunku, todėl dar daviau jam ir padidintą teseliacijos piešinį, kurį jis paguldė ant stalo priešais lazerį.
Kelias sekundes viešpatavo tyla. Vėl pasijutau studentu, laukiančiu Feynmano reakcijos į mano naujausią beprotišką idėją. Peržiūrėjęs padidintą atvaizdą ant stalo, jis vėl įstatė skaidrę į laikiklį ir pats įjungė lazerį. Jo žvilgsnis šokinėjo tarp padidinto atvaizdo ant stalo ir lazerinio rašto ant sienos.
„Neįmanoma!“ — galų gale ištarė Feynmanas. Pritariamai linktelėjau ir nusišypsojau, priimdamas tai kaip aukščiausią jo komplimentą.
Jis dar kartą žvilgtelėjo į sieną ir palingavo galva: „Absoliučiai neįmanoma! Vienas iš labiausiai pribloškiamų dalykų, kokį kada teko regėti“.
Nepridurdamas nė žodžio, Dikas Feynmanas, tiesiog švytėdamas nuo susižavėjimo, apdovanojo mane plačia išdykėliška šypsena.