„Emmanuelle“ iš esmės sukūrė naują žanrą: pornografiją, kurią galima žiūrėti įprastame, o ne specializuotame kino teatre. Jį galima drąsiai vadinti pornografiniu, nes jis neturi jokio kito tikslo, išskyrus seksualinį susijaudinimą ir žiūrovo seksualinio smalsumo patenkinimą. Tačiau jis maskuojasi kaip „normalus“ filmas, į kurį eilinis žiūrovas nesigėdija eiti ir kurį nesigėdija žiūrėti tamsoje kino salėje dideliame ekrane kartu su kitais tokiais pačiais geranoriškais žiūrovais.

Šis žanras buvo labai populiarus nuo 1970-ųjų vidurio iki 80-ųjų vidurio, o vėliau, su masiniu namų vaizdo įrašų atsiradimu, tiesiog išnyko. (Apie tai pasakojama puikiame Paulo Tomo Andersono filme „Pašėlusios naktys“). Pasirodo, vidutinis žmogus seksualinį smalsumą mieliau tenkina intymioje namų aplinkoje. Todėl pornografiniams filmams visai nebūtina apsimetinėti tikru kinu. Pakanka tiesiog filmuoti tinkamų fizinių duomenų žmones, užsiimančius lytiniais santykius. Taip yra ryškiau ir, svarbiausia, daug pigiau.

Beje, toks nuostabus reiškinys kaip nesenas įvairių pilkos spalvos atspalvių populiarumas jau neturi nieko bendra nei su seksu, nei su pornografija. Tai greičiau filmai-memai. Juos žiūri visi, nes „visi žiūri“.

Mūsų Emmanuelle

Tačiau Rusijoje 1980-aisiais įvyko kažkas priešingo. „Emmanuelle“ ten atėjo kartu su namų vaizdo įrašais. Bet namų vaizdo įrašai buvo prieinami nedaugeliui. Iš čia kilo keistas kolektyvinio „Emmanuelle“ žiūrėjimo reiškinys mažame ekrane perpildytose kambariuose, o vėliau – pusiau pogrindinių vaizdo salonų pusrūsiuose. Šie kolektyviniai peržiūrėjimai su pažįstamais ir pusiau pažįstamais žmonėmis iš esmės skyrėsi nuo kino seansų tamsoje, kur visi žiūrovai yra anoniminiai ir niekas nieko nemato ir nepažįsta. Tai labai keista ir šiek tiek gėdinga patirtis, kurią, tikriausiai, patyrė dauguma mano bendraamžių. Todėl beveik kiekvienas iš jų turi savo „Emmanuelle“.

Vis dėlto ne veltui dabar pažiūrėjau šį filmą. Kaip dabar sakoma, „uždariau geštaltą“? Ir staiga paaiškėjo, kad jaunystėje mes nuolat šokdavome lėtus šokius pagal Pjero Bašlė dainą iš šio filmo. Tik Džo Daseno atlikimu. O aš net nežinojau, kad ji iš ten. Kokia nuostabi miela dainelė. Kaip ten, jei išversti?

Emmanuelle širdis dainuoja meilės dainą

Kaip blaškosi ji, nuo kūno atskirta.

Emmanuellės kūnas dainuoja meilės dainą,

Ach, kaip jis dainuoja nusivylusiai širdžiai!

Viešpatie, kokia nesąmonė! Ir kaip malonu prisiminti!

republic.ru