Ką reiškia reaktyvinių naikintuvų kartos? Ir kas buvo 1-osios kartos naikintuvas? (Foto, Video)

2005 m. JAV tapo pirmąja valstybe, sukūrusia veikiantį 5 kartos naikintuvą – „Lockheed Martin F-22 Raptor“.

Pažvelgus į F-22, palyginti su jo 4-osios kartos pirmtakais, orlaivis aiškiai išsiskiria. Bet kas būtent padarė jį pirmuoju naujos naikintuvų kartos vėliavnešiu?

1990 m. karo aviacijos istorikas Richardas P. Hallionas pasiūlė reaktyvinius naikintuvus suskirstyti į šešias kartas. Nuo to laiko buvo pasiūlytos kitos schemos, apimančios penkias kartas iki maždaug to paties laikotarpio, nors ribos tarp kartų skiriasi.

Kiekviena karta pateikiama su šiek tiek subjektyviu lėktuvų galimybių sąrašu, kuris anksčiau galėjo egzistuoti tam tikruose orlaiviuose, tačiau tapo visuotiniais reikalavimais naujos kartos naikintuvams.

Naikintuvų kartos yra gana subjektyvios, todėl štai kaip kartas skirto JAV oro pajėgos:

• 1-oji karta: reaktyvinis variklis
• 2-oji karta: V formos sparnai, nuotolio nustatymo radaras ir infraraudonųjų spindulių valdomos raketos
• 3 karta: viršgarsinis skrydis, impulsinis radaras ir raketos, galinčios numušti priešininkus iš už regėjimo diapazono ribų
• 4-oji karta ir ne tik: aukštas manevringumas, impulsų doplerio radaras, sumažintas radaro parašas, flight-by-wire sistema ir kt.

Pirmoji karta, 1940-ieji

Ankstyviausi reaktyviniai naikintuvai pasirodė per paskutinius Antrojo pasaulinio karo metus ir po jo. Vokiečių Me 262 buvo pirmasis veikiantis reaktyvinis naikintuvas.

Daugeliu atžvilgių jie buvo panašūs į savo amžininkus su stūmokliniais varikliais, nes turėjo tiesius sparnus ir buvo pagaminti iš medžio ir (arba) lengvojo lydinio.

Jie turėjo mažai aviacijos elektronikos arba jos visai nebuvo, o jų pagrindinė ginkluotė buvo rankiniu būdu valdomi ginklai. Kiti pirmos naikintuvai, naudoti per karą buvo „Heinkel He 162“ ir „Gloster Meteor“, o tokie modeliai kaip „de Havilland Vampire“ ir „Lockheed F-80“ vis dar buvo naudojami ir karui pasibaigus.

Antroji karta, 1950-ieji

1950–1953 m. Korėjos karas privertė iš esmės permąstyti oro ginkluotę. Ginklai pasirodė netinkami esant tokiam dideliam greičiui, tuo tarpu buvo iš naujo atrastas daugiafunkcinių pajėgumų poreikis mūšio lauke.

Po karo atsiradę perėmėjai (interceptor) naudojo variklius su degimo kamera, kad užtikrintų 2 machų greitį, o radaro ir infraraudonųjų spindulių nukreipimo raketos labai pagerino jų tikslumą ir ugnies galią.

Šiai erai būdingi tokie naikintuvai, kaip JAV „Lockheed F-104 Starfighter“, taip pat sovietų MiG-21, britų „Electric Lightning“ ir prancūzų „Dassault Mirage III“.

Trečioji karta, 1960-ieji

Naujos kartos naikintuvai nuo pat pradžių buvo sukurti kaip daugiafunkciniai. Buvo tikimasi, kad jie turės daugybę ginklų ir kitokios amunicijos, pavyzdžiui, raketų „oras-žemė“ ir lazeriu valdomų bombų.

Ekonomiškesnių turboventiliatorių variklių atsiradimas padidino atstumą, o padidinta trauka tik iš dalies galėjo užtikrinti geresnes charakteristikas ir manevringumą visame greičio diapazone. Kai kurie projektuotojai, siekdami suderinti šias priešybes, griebėsi kintamos geometrijos arba vektorinės traukos.

Šiai erai būdingi tokie naikintuvai kaip JAV „McDonnell Douglas F-4 Phantom“, „General Dynamics F-111“, sovietų MiG-23,  Su-17, kinų J-8 ir britų „Hawker Siddeley Harrier“.

Trečiosios kartos naikintuvai dažniausiai buvo kuriami kaip perėmėjai, statomi dėl greičio. Nors tiesia linija buvo ypač greiti, daugeliui trečiosios kartos naikintuvų labai trūko manevringumo, nes doktrina teigė, kad tradicinės oro kautynės viršgarsiniu greičiu būtų neįmanomos.

Tęsinys kitame puslapyje: