„Meteorologai ir fizikai jau dešimtmečius žinojo, kad tornadinės audros skleidžia labai stiprų infragarsą, galintį nukeliauti tūkstančius kilometrų nuo audros“, – tuomet sakė Kalifornijos universiteto Berklyje laukinės gamtos biologas Henry Streby.
Manoma, kad infragarso svyravimų aptikimas taip pat yra mechanizmas, kuriuo migruojantys paukščiai, atrodo, gali išvengti audrų didžiulėse vandenynų kirtimo vietose – šią idėją dabar išbando vykstantis Kivi Kuaka tyrimas Ramiajame vandenyne.
2021 m. sausio mėn. įkurtame projekte dalyvauja Prancūzijos nacionalinio gamtos istorijos muziejaus komanda, kuri 56 penkių skirtingų rūšių paukščius aprūpina GPS sekimo įrenginiais, kad galėtų sekti maršrutus, kuriais jie keliauja per vandenyną. Tarptautinė kosminė stotis atlieka priežiūrą, gaudama jiems skrendančių paukščių signalus ir stebėdama, kaip jie reaguoja į kelyje kylančius gamtos pavojus. Jų GPS sekikliai taip pat renka meteorologinius duomenis, kad padėtų pagerinti klimato modeliavimą ir orų prognozavimą Ramiojo vandenyno regione.
Kivi Kuaka taip pat išnagrinės, ar paukščių elgesys gali įspėti apie retesnius pavojus, pvz., cunamius, kurie, kaip žinoma, sukuria išskirtinius infragarso modelius.
Projektu siekiama patikrinti galimą paukščių indėlį į išankstinio perspėjimo sistemą, informuojančią apie artėjantį taifūną ar cunamį.
Tačiau ne visi ekspertai mano, kad išankstinio įspėjimo apie gyvūnus sistemos yra tinkama galimybė nuspėti nelaimes. Ir net jei jie padeda, vien gyvūnų greičiausiai nepakaks: žmonės turės pasikliauti išankstinių perspėjimo signalų deriniu, kad susidarytų išsamų vaizdą.
Vis dėlto, nors galbūt dar negalime susikalbėti su gyvūnais, galbūt laikas daugiau dėmesio skirti jų perspėjimams.