IPSAM

Lietuvoje turime daugybę augalų, kurių nieku gyvu nereikėtų liesti, o tuo labiau ragauti, nes jie yra nuodingi. Apie pačius pavojingiausius iš jų pasakoja botanikė, gamtos mokslų daktarė Živilė Lazdauskaitė.

Žalčialunkis

Šis augalas, anot botanikės, auga mišriuose miškuose ir atrodo kaip nedidelis krūmelis.

„Žiedai kaip alyvų – violetiniai. Ir kvepia kaip alyvos. Šitas augalas vadinasi žalčialunkis. Kai nieko nėra ir niekas nežydi, didieji gamtos mylėtojai nori jo prisidraskyti, parsinešti namo. O jis labai sunkiai lūžta – nėra trapus. Jeigu krimstelsi lūpomis, jos sutins, oda pradės luptis. Žalčialunkis yra labai nuodingas augalas“, – perspėjo Ž. Lazdauskaitė.

Kadangi šio augalo yra nuodingos visos dalys, buvusi ilgametė Lietuvos botanikos instituto darbuotoja pataria – jeigu jau labai norisi, žalčialunkį galima pauostyti, bet jokiu būdu neliesti.

„Kaip pasakytų botanikai, šio augalo morfologinės savybės yra nebūdingos mūsų kraštui. Paprastai augalų žiedai pražysta ant šakelių ir ant kotelių. O čia žiedai pražysta tiesiog ant stiebo. Šitoks reiškinys yra būdingas tropikams, kava taip žydi, tokiu būdu noksta jos pupelės“, – sakė mokslininkė.

Moteris pasakojo pati savo darbo praktikoje turėjusi ne vieną tokį atvejį, kai su studentais būdama lauko praktikoje ir pažindindama juos su lauko augalais, vienas kuris iš smalsiųjų būtinai krimsteldavo šio augalo.

„Kaip priešnuodį nešiodavausi pieno tetrapaką“, – juokiasi pašnekovė. Ji teigia girdėjusi, kad nuo apsinuodijimo padeda ir kava, tačiau pati to niekad nėra išbandžiusi.

Vasarą, kaip pasakoja Ž. Lazdauskaitė, kyla antroji šio augalo pavojaus banga – tuomet žalčialunkiai subrandina savo vaisius.

„Šakutės būna aplipusios raudonais vaisiais. Atrodo be galo gražiai. Taip ir niežti nagai captelėti ir dėti į burną. Mirtina dozė yra apie 10 tokių „uogų“, – įspėja botanikė.

Žalčialunkius kaip dekoratyvinius augalus dažnai žmonės augina soduose. Ž. Lazdauskaitė sako, kad tiems, kurie turi mažų vaikų, toks augalas nerekomenduotinas.

Dėmėtoji mauda

„Įsivaizduokite didelį krapą žydintį baltai, – siūlo pašnekovė, pristatydama dar vieną itin pavojingą augalą, aptinkamą Lietuvos augalijoje. – Jo stiebas yra violetinėmis dėmėmis išmargintas, dėl to ir vadinamas dėmėtuoju. Šitas augalas yra labai nuodingas“.

Šis augalas kartais yra naudojamas liaudies medicinoje vėžiui gydyti, tačiau nėra pagrįstų mokslinių tyrimų, kurie įrodytų jo gydomąsias savybes.

Šis augalas auga pakrūmėse, paežerėse, vietose, kuriose yra daugiau drėgmės.

„Literatūroje esu skaičiusi, kad šis augalas nunuodijo Sokratą. Jis tą buvo prisišaukęs savo kalbomis, vaikščiodamas po agorą ir uždavinėdamas visokius „nepadorius“ klausimus, į kuriuos žmonės nenorėjo atsakinėti. Jis buvo apkaltintas jaunimo vedimu iš doros kelio ir buvo nuteistas. Taip yra kalbama, negaliu pasakyti, ar iš tiesų taip buvo“, – pasakojo Ž. Lazdauskaitė.

Tiems, kurie bando gydytis šiuo augalu, mokslininkė patarė būti itin atsargiems. Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad šį augalą galima atpažinti ir pagal kvapą. „Jis skleidžia nemalonų kvapą, tarsi šuniu atsiduoda“,- sakė botanikė.

Paklausta, ar tokį augalą gali būti pavojinga net liesti, moteris teigė, kad su juo reikėtų elgtis kaip su bet kokiu kitu pavojingu daiktu: „Ar su užtaisytu pistoletu žaisti dera?- retoriškai klausė pašnekovė. – Jeigu esi specialistas ir žinai, tuomet galima, bet jeigu nežinai, rizikuoti nepatarčiau“.

Nuodingoji nuokana

Šio augalo lapai primena petražolės lapus, o žiedas – skėtinis, kaip krapo. Augimo vietos – ten, kur daug drėgmės – ežerų, upių pakrantės.

„Ją atpažinti galima pagal įdomų šakniastiebį. Jis yra kaip šaknis. Jeigu jį perpjautume pusiau, jis būtų sudarytas iš tokių kamerėlių“, – kaip atskirti nuodingąją nuokaną patarė Ž. Lazdauskaitė.

Anot botanikės, šiukštu negalima iš tokio augalo daryti jokių užpiltinių. Ji prisimena vieną atvejį, kai jos pažįstama jaunystėje turėjo vieną tragišką įvykį. „Ji darė tyrimą Vakarinėje Lietuvos dalyje, viena babytė pasikvietė vyrus į talką šienui pjauti. Nutarė pavaišinti naminuke. Ji manė, kad išsirovė kažkokį tinkamą augalą, net nežinau, ką ji ten galvojo, užpylė jį naminuke, keturi vyrai kaip mūrai mirė akyse“, – pasakojo botanikė.

Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad mirtis nuo šio augalo yra be galo skausminga. Augalo nuodai blokuoja kvėpavimo centrus smegenyse. „Žmonės tiesiog uždūsta. Tai yra baisu“, – perspėjo Ž. Lazdauskaitė. Vilkauogė Vasarą žmonės rankas tiesiai ne tik į nepažintus augalus, bet kyla susidomėjimas ir sunokusiomis uogomis. Viena jų, aptinkama miškuose, yra itin pavojinga. „Mišriuose miškuose, krūmynuose būna vilkauogių. Dažniausiai būna keturi lapai, o viduryje išauga viena uoga – kaip mėlynė. Ji būna viena vienintelė. Jos nereikėtų valgyti“, – sako pašnekovė. Nuo vienos tokios uogos nenumirsite, tačiau suvalgius saują – apsinuodyti tikrai galite. „Einant mišku tikrai būna didelė pagunda, ypač vaikučiams“, – akcentavo botanikė. Varpotoji juodžolė Auga šlapiuose miškuose, krūmuose. Turi gražius lapus ir gražių juodų uogų kekę. „Ji yra vėdryninių šeimos augalas, šios šeimos augalai visi – vieni daugiau, kiti šiek tiek mažiau nuodingi“, – sakė Ž. Lazdauskaitė. Paklausta, iš kur visi šie augalai atkeliavo į Lietuvą, botanikė teigė, kad visa tai – ledynų pasekmė.

„Per tūkstančius metų ir susiformavo tas mūsų žaliasis augalų rūbas“, – sakė Ž. Lazdauskaitė. Ji pabrėžė, kad įvairias kitoniškas augalų rūšis atsivežė ir žmonės – mamutų medžiotojai, žemdirbiai. Šiuo metu itin plinta visokiausios egzotiškos augalų rūšys, todėl mokslininkė juokavo, kad netrukus Lietuvoje auginsime visokiausius „baobabus“.