Vis dėlto tai, kad fantazija išlieka patraukli, mums sako kai ką svarbaus. Istoriškai žiūrint, atrodo aišku kad žmonės desperatiškai nori, kad kitur būtų gyvybė. Todėl turėtume būti labai atsargūs, kai kalbama apie teiginius, kad radome jos pėdsakų, nesvarbu, kiek jie būtų pagrįsti.
Juk šiuolaikinės astrobiologijos – kaip rimtos mokslo srities – įkūrimas grindžiamas istorine įžvalga, kad gyvybė nėra tiesiog visur, kur yra paviršius. Pirmiausia turėtume nurodyti, kokio tipo paviršiai gali būti tinkami gyvybei, o kartu užduoti klausimą, kas iš tiesų yra gyvybė.
Nuo Thomo Dicko kosminio surašymo, atlikto prieš beveik du šimtmečius, nueitas ilgas kelias. Tačiau, apsižvalgę ir atradę, kad visata nėra tokia triukšminga, kaip iš pradžių manėme, dabar turime išmokti pažvelgti į vidų ir įvertinti, kokia trapi gali būti Žemės pozicija kosminėje perspektyvoje. Taip galbūt pripažinsime atsakomybę už savo stebuklingą, nuostabų gyvenimą.
Anksčiau šiais metais britų kosmoso mokslininkė Margaret Ebunoluwa Aderin-Pocock teigė „manyti, jog esame vieni, yra žmogaus išdidumas“. Galbūt tai išdidumas, galbūt ne, bet tai tikrai yra nuolankiau nei manyti, kad kiekvienas kosmoso paviršius yra pilnas tokių būtybių kaip mes.
Thomas Moynihan
bigthink.com