— Tai taip išeina, kad pasaulinis nestabilumas susijęs su politinių lyderių, dažniausiai vyrų, nenoru atiduoti valdžią, ir demokratiškai nusiteikusi visuomenė, nepaisant protestų, dažniausiai pasirodo esanti bejėgė. Netgi šalyse su pasipriešinimo tradicijomis, tokiose, kaip Sakartvelas. Kaip tai matote jūs?
— Akivaizdu, tokia tendencija yra: į valdžią ateina ir ją išlaiko autoritariniai, stiprūs lyderiai, populistai. Ir tai aktualu ne tik šalims be gilių demokratijos tradicijų. Daugiausiai vyrai, bet yra ir tokie pavyzdžiai, kaip Marine Le Pen Prancūzijoje ar Giorgia Meloni Italijoje, irgi veikiantys populistinės politikos rėmuose. Nors, aišku, šalyse su giliomis demokratijos tradicijomis, tarp kurių ir Izraelis, tokia tendencija menkiau pastebima. Izraelyje irgi valdžia yra populistų rankose, populizmas stiprus ir Vakarų Europoje ir Amerikoje, tačiau ten valdžią turintys tos valdžios lengvai netenka. Izraelio premjeras Benjamin Netanyahu, pavyzdžiui, apie ką žmonės pamiršta, per daugiau, nei 30 metų tris kartus triuškinamai pralaimėjo rinkimus. Ir kiekvieną kartą pasitraukdavo iš valdžios ir būdavo opozicijoje, ir vėl kovodavo visiškai demokratiškais būdais.
— Tačiau tas pats Bašaras al-Asadas savo prezidentavimo pradžioje irgi buvo gan demokratiškas politikas, atliko liberalias reformas, o paskui tapo autokratu.
— Visgi Sirijoje nebuvo jokios realios demokratijos tradicijos, ten buvo arabiško autoritarizmo tradicija. Prancūzai stengėsi kažką demokratiško įskiepyti savo pasitraukimu iš Sirijos, tačiau jiems tai nelabai pavyko, jie daugiau skyrė dėmesio Libanui. Kalbama, kad autoritarinės tendencijos — tai toks maras visame pasaulyje. Matote, netgi Pietų Korėjos prezidentas staiga nusprendė įvesti karinę padėtį praktiškai tuščioje vietoje. Kaip aš suprantu, ten buvo patinė situacija biudžete, parlamente, situacija konfliktinė, tačiau šiaip jau nieko ypatingo, tai bendrai normalu daugeliui Europos šalių ar tam pačiam Izraeliui. Na, o jis visgi nusprendė padaryti tokią keistenybę pakenkdamas sau. Pakenkdamas sau — todėl, kad Pietų korėjiečiai per pastaruosius 30 metų tapo visai demokratiška visuomene. Ir netgi jeigu jiems ši patinė situacija nepatinka, jie nepanorės problemą spręsti jėga ar antikonstituciškai.
— Ši viso pasaulio tendencija link chaoso ir autoritarizmo gali kaip nors liautis? Ir kada tai gali įvykti?
— Manau, tai susiję su istorijos ciklais, ir dabar išgyvename tokį istorijos periodą. Kaip Rusijoje, pavyzdžiui, būna ilgi autoritarizmo, totalitarizmo, kietos diktatūros ir „kietos rankos“ periodai. Ir kas kelis dešimtmečius tokius periodus keičia trumpos atšilimo, demokratizacijos pertraukos. XX amžiuje Rusijoje tai nutiko tris kartus: po 1905 metų, Chruščiovo atšilimas ir pradedant nuo pertvarkos, paskutinis demokratizacijos ir laivės periodas truko apie 15 metų.
Panašiai vyksta ir visame likusiame pasaulyje, nes demokratija turi daugybę savo problemų. Kaip sakė Čerčilis, kuris dažnai cituojamas neteisingai, demokratija — siaubinga valdymo forma, tačiau bėda ta, kad kitos dar blogesnės. Dar jis mėgo sakyti, kad užtenka pakalbėti 10 minučių su bet kuriuo vidutiniu rinkėju, kad absoliučiai prarastum tikėjimą demokratija. Reikalas tas, kad kuomet netgi santykinai klestinčiose šalyse su demokratijos tradicijomis kaupiasi demokratijos problemos ir kaštai, visi iškraipymai, spragos, kurie remiasi į žmogaus prigimtį, visa tai pratrūksta kaip pūlinys. Europoje, o ir daugelyje kitų vietų, dabar tai gerai matoma. Tiesiog šalyse be stiprios demokratijos tradicijos, kuriose atsirado bent kokie demokratijos daigai, ypač po šaltojo karo, o tai įvyko daug kur — Azijoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje, ten viskas labai greitai nusirita šalin ir grįžtama į dar blogesnę situaciją, nei buvo. Tačiau tai irgi laikinas periodas. Paskui žmonėms gan greitai tampa aišku, kad gyventi autoritarizme ir be jokios laisvės – dar blogiau. Ir prasideda ilgas kelias atgalios.
* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.