O kam tai „Rosneft“? Na, tikriausiai, grynai teoriškai, tai galbūt būtų naudinga, netgi kažkokiais banaliais sumetimais, kad valdytojams reikia didesnių užduočių. Tiesiog taip surėdyta karjeristo gerąja prasme, bet kurio asmeninę karjerą statančio žmogaus gyvenimo logika. O jokių didelių, tokio stiliaus, kad „eime kur nors, ką nors įsisavinti ar eime, ir nupirkime eilinę gamyklą Indijoje“, projektų dabar tiesiog nėra. Atitinkamai, jeigu žmogus nori kokiame nors dideliame projekte iškilti, uždirbti „rėžius buožėje“, tai taip — be rusiško M&A daugiau nieko nesimato. Tačiau, iš kitos pusės, „Rosneft“ žmonės puikiai supranta, kad dabar padėtis itin trapi, nepaprasta, todėl leistis į tokias dideles avantiūras, su savais sunkumais, kuriuos penkiomis minutėmis anksčiau aprašiau, jiems irgi lygtai nėra ko. Vel gi, jeigu Igoris Sečinas mato, kad tai Civiliovo iniciatyva, tai vargu ar Sečinas manys, kad jį šiose pareigose paliks, nes ne tam Civiliovas šį kvietkelį augino.
Šiaip jau yra toks pojūtis, kad jeigu anksčiau Putinas labiau pasitikėjo technokratais ir asmeniškai ištikimais žmonėmis iš senojo gyvenimo, tokie, kaip tas pats Sečinas, tai dabar šie asmeniškai atsidavę žmonės iš Peterburgo merijos ilgainiui visgi tolsta.
Taip, su Sečinu, Mileriu Putiną sieja daug kas iš jo laikų, kuomet jam buvo truputį virš 40-ies, tačiau jie jau labai seniai kasdien – ir netgi kiekvieną mėnesį – nesimato. O bet kokie žmogiški santykiai linkę su laiku atvėsti. Ne todėl, kad jis tapo blogiau kurio nors iš jų atžvilgiu nusiteikęs — Putinui, kaip žinia, ištikimybė, netgi po dešimtmečių, labai svarbi. Bet tam tikras atstumas vis viena didėja. Ir dabar yra toks pojūtis, kad Putinas ima labiau pasitikėti arba giminaičiais, arba artimo rato žmonėms, tik jau naujos kartos, štai tiems apsaugininkams, asmens sargybiniams, kurie buvo greta vėlesniais dešimtmečiais. Sečinas tikrai tai supranta. Ir tokioje situacijomis savo rankomis kurti monstrą, kad paskui dėl to būtum atstatydintas? Kam?
— Jau minėjote „Lukoil“, kuris šiomis sąlygomis yra auka. O aš prisimenu, kad visuose „judesiuose“ su kokiais nors susijungimo, nacionalizacijos, naftos kompanijų performatavimo Rusijoje planais, visada būdavo „Lukoil“. Ir man kyla klausimas: kuo tai patrauklu valdininkams? Arba visas reikalas tas, kad jis neturi jokių galingų gynėjų, kaip „Rosneft“ Sečinas ar „Gazprom Neft“ Diukovas? Arba visgi jis kažkuo iš tiesų toks patrauklus, kad jis visą laiką įtraukiamas į visokiausius planus?
— Bendrai ne tiek daug kompanijų, kurias galima svarstyti kaip suliejimo objektus. O kas dar beliko? Ką dar tokio paimti? Dar yra INK (Irkutsko naftos kompanija), kuri irgi dažnai šia prasme svarstoma, tačiau ji gerokai mažesnė, dešimteriopai mažesnė už „Lukoil“. Ir štai, tarkime, jūs bankininkas ar konsultantas, kuris ateina į bet kurią iš šių kompanijų ir sako: „Mes manome, kad jums strategiškai būtų naudinga surengti kokį nors M&A, vystytis ne organiškai, o perkant“. Bankininkai ir konsultantai standartiškai kažką panašaus siūlo. Tai vienas iš mėgiamiausių pasiūlymų: eikite, ką nors įsigykite. O ką pirkti?
— „Surgutneftegaz“. Ten „puodynė“ didelė.
— Ką jūs sakote, išties! Su „Surgutneftegaz“ visiems suprantama, kad tai tokia labai specialus dalykėlis, prie kurios šluba ožka neprijosi. Visi tai žino. Visų pirma, „Surgut“ neparduodamas. Antra, štai „Surgut“ — iš tiesų kompanija su visiškai kitokia kultūra, tiesiog radikaliai kitokia. Gyvena labai izoliuotai. Tai yra, ten dokumentus teks ne iš ispanų į prancūzų kalbą versti, o, nežinau, iš kokio nors hieroglifų rašto į Pietų Amerikos indėnų kipu mazginį raštą.
Visų pirma, tai bus sudėtinga, antra, visi supranta, kad tai neįmanoma, trečia, yra žinoma, kad „Surgutneftegaz“ turi galingus globėjus, o ketvirta, yra žinoma, kad Vladimiras Bogdanovas neparduoda.
Galbūt, kada nors, kai Bogdanovo nebebus… Vėl gi, Bogdanovu tai – jo gyvenimo darbas, ir kol jo neiškrapštys į vieną iš ramių vietų, kuo jis dar šiame gyvenime užsiims, jei ne „Surgutu“? Todėl neparduoda, nors ir trilijoną jam siūlytum.
O kas dar lieka? Telieka „Lukoil“ — suprantamas, skaidrus ir dėl savo normalaus organizavimo lengviau integruojamas. Tuo pačiu visi supranta, kad Vagitas Jusufovičius Alekperovas įpėdinių lyg ir neturi. Taip jau nutiko. Ir kam jis ją rengiasi perduoti, nelabai aišku. Vagitas Jusufovičius vykdo daug labdaringų projektų. Čia bent jau kažką pagrįstai svarstyti galima. Tai yra, bent jau hipotetiškai, susiklosčius aplinkybėms, įmanoma. O visi kita neįmanoma.
— Pabaigai norėčiau grįžti prie sankcijų. Remiantis pastarųjų metų patirtimi, tapo aišku, kad veiksmingiausios pasirodė esančios finansų sankcijos. Tiesiog todėl, kad jas lengviausia kontroliuoti. Jūsų požiūriu, kodėl dabar kalbama ne apie finansinių sankcijų sugriežtinimą, nors jas iš principo dar yra kur griežtinti, tai netgi nespecialistui aišku, o būtent apie sankcijas naftos ir dujų eksporto srityje? Kurios, kaip irgi parodė patirtis, kontroliuoti sudėtingiau. Kokia čia priežastis?
— Pirmiausia, nelabai aišku, ką dar finansų sankcijose griežtinti. Antra, prekybos nafta visiškai uždaryti nesirengiama. Kol kas niekas nedrįsta pasakyti, kad rusiškos naftos nereikia visiškai. Sako, kad naftos reikia, tačiau tik taip, kad Maskvoje nuo to pernelyg daug pinigų nebūtų. O trečia, tai skirtingi srautai: vieni žmonės užsiima naftos sankcijomis, kiti – finansinėmis.
republic.ru