Galime diskutuoti, ar Rusijai verta būti centralizuota ar federacine valstybe; kokius aljansus tarptautinėje arenoje ji turėtų sudaryti, o kokių atsisakyti; kada ir kokiomis aplinkybėmis liberali opozicija gali bandyti siekti valdžios. Visi šie pokalbiai yra svarbūs, tačiau jų pagrindą sudaro mūsų įsivaizdavimai apie tai, kas turėtų būti, o ne faktinė tiesa (nors nuomonės, be abejo, gali būti jos įkvėptos).
Be to, tiesa yra blogas politikų sąjungininkas: faktiniais teiginiais sunku pakeisti pasaulį. „Visa valdžia valstiečiams!“ arba „Kiekvienai moteriai po vyrą, kiekvienam vyrui po butelį degtinės“ – tai akivaizdžiai neįgyvendinami, bet veiksmus skatinantys šūkiai. Juos naudojantis oratorius gali tapti populiarus. Žmogus, nuobodžiai išdėstantis savo realistišką programą (tikroji valdžia atiteks keliems tūkstančiams valstiečių; vyras teks kas trečiai moteriai), vargu ar sugebės bent ką nors įkvėpti.
Arendt supratimu, tiesa egzistuoja už politikos ribų ir turi savarankišką prievartos jėgą. Būtent todėl nepatogios faktinės tiesos, turinčios „erzinantį užsispyrimą, kurio negali pajudinti niekas, išskyrus atvirą melą“, taip nemėgsta nesąžiningi politikai. Susidūrę su faktais, jie bus linkę pateikti tiesą kaip nuomonę, o kai patys bus pagauti meluojant, pavadins melą savo nuomone ir apkaltins oponentą bandymu riboti jų žodžio laisvę.
Pasak Arendt, žurnalistai, istorikai ir kiti mokslininkai turi likti tiesos saugotojais ir dirbti už politinės erdvės ribų, siekdami nešališkumo. Nepaisant to, jų vaidmuo politikoje yra labai svarbus. Tiesos saugotojai, dažnai pasmerkti ir persekiojami, kuria bendrą realybę, faktų erdvę, kurioje egzistuoja visa likusi visuomenė. Visuomenė, kurioje susiformavo keletas tokių alternatyvių realybių, vargu ar bus tinkama klestėti, jei iš viso sugebės išsaugoti savo vientisumą.
K. Bakulin
re