Tačiau svarbiausia, – nemanau, jog santykiuose su Amerika viskas prarasta. Netikiu, kad net ir D. Trumpas su visomis savo keistenybėmis gali tiesiog užsukti čiaupą ir pasakyti: daugiau nieko jums neduosiu. Tada jis įeis į istoriją kaip žmogus, kuris pralaimėjo Šaltąjį karą. Kuris, atrodė, jau seniai baigėsi JAV pergale, bet staiga reinkarnavosi, ir jis jį pralaimėjo. Nemanau, kad jis to nori. Nemanau, kad jis sulauks daugumos Amerikos visuomenės palaikymo, o jis vis dėlto atkakliai pabrėžia savo teisėtumą, jis girdi paprastų amerikiečių siekius. Todėl manau, kad tai nėra didelė problema. Juk tai buvo kaip per derybas Miunchene, kai iš Zelenskio buvo pareikalauta duoti komandą pasirašyti tą nelemtą susitarimą dėl retųjų žemių metalų ir pasakyta, kad kitaip susitikimo su Vance'u nebus. Tačiau po to, kai Ukrainos pusė vis tiek kategoriškai atsisakė pasirašyti – mandagiai, bet tvirtai – susitikimas su Vance'u įvyko, ir apskritai atrodė, kad šis spaudimas atslūgo. Iki vakarykščių D. Trumpo išsišokimų, kuris, regis, iš tiesų labai susierzino, kad jo planas beatodairiškai skubėti spręsti svarbias problemas žlunga.
— Atrodo, kad D. Trumpui rūpi pelnas ir pinigai, o ne taika Ukrainoje, nes jis siūlo V. Zelenskiui akivaizdžiai neįmanomas sąlygas – faktiškai atiduoti šalies išteklius amerikiečiams?
— Nemačiau šio susitarimo ir nesuprantu, apie ką jis yra. Pirma, D. Trumpas ne visai supranta, kas yra retųjų žemių metalų rūdos, painiodamas jas su tiesiog retosiomis iškasenomis. Tai skirtingi dalykai. Akivaizdu, kad šis susitarimo projektas nebuvo rengiamas su chemikais ar geologais. Tai reiškia, kad apskritai neaišku, apie ką jis. Bet simboliškai jis atrodė kaip kažkokia vergovė, o kartu jame nebuvo pakankamai saugumo garantijų Ukrainai. Nes V. Zelenskio žinutė buvo tokia: jeigu jūs atgausite mūsų žemės gelmes po Donecko ir Luhansko sritimis, mes jums leisime ten daryti bet ką. O D. Trumpas iš tikrųjų atsakė: ne, mes reikalaujame pusės to, ką turite, išskyrus tai, ką atidavėte Putinui. Taigi tai visiškai kitoks pokalbis. Apskritai visa tai yra šiek tiek blefas, neaišku, apie ką visi šie susitarimai. Kaip jau sakiau, geologijos, chemijos, ekonomikos ekspertai, tiesą sakant, tokius susitarimus rengia jau labai seniai. Nes pasaulyje egzistuoja gavybos pasidalijimo susitarimų praktika, koncesijų praktika. Visa tai jau seniai parengta, to nereikia išradinėti. O ten, kaip suprantu, tai kažkoks raštelis: mes jums duodame 50 proc. visko, tad pasirašykite čia. Bet vėlgi, teksto nemačiau, bet esu įsitikinęs, kad tokie susitarimai taip greitai neruošiami. To negalima padaryti per 2-3 dienas, kaip padarė amerikiečiai. O juo labiau susipažinti su tekstu ir pasirašyti per kelias minutes, kaip buvo pasiūlyta Ukrainai.
— JAV sudarė dvi derybų grupes – vieną su Rusija, kitą su Ukraina ir Europa. Planuojama, kad pirmojoje grupėje su Rusijos puse dirbs valstybės sekretorius Marco Rubio, o antrojoje – D. Trumpo specialusis pasiuntinys Ukrainai ir Rusijai Keithas Kelloggas. Kiek veiksmingas toks budas, siekiant kuo greičiau sustabdyti Rusijos karą prieš Ukrainą?
— Taip, egzistuoja „šaudyklinės diplomatijos“ koncepcija, joje nėra nieko blogo, tai normalu. Kai dvi konfliktuojančios šalys nėra pasirengusios sėsti prie derybų stalo, jos nepalaiko jokio kontakto. Tuomet tarp jų kursuoja savotiškas tarpininkas – „šaudyklė“: kalbasi su vienu, kalbasi su kitu. Idealu, jei galiausiai ši „šaudylė“ atveda šalis į derybas. Amerikiečiai sakė: tai per lėtai, padarykime greičiau. Bus dvi „šaudyklės“: viena dirbs Rusijos kelyje – nesvarbu, kur tiksliai, net ir rytinėse šalyse, – o kitas dirbs Ukrainos teritorijoje. Jie tarpusavyje keisis informacija, ir taip pagreitinsime procesą.
Manau, kad pirmasis derybų Rusijos kelyje raundas nuvylė ir JAV. Galbūt tai ir paskatino D. Trumpo išsišokimus.
Juk jis nesiryžo pasakyti nieko nemalonaus apie V. Putiną – na, kad nebūtų visiškai nutrauktas ryšys. Tačiau jis turėjo ant ko nors išsilieti. Ir ne tik emociškai, bet ir semantiškai, daugeliu atžvilgių tai tikrai gerai apgalvotas dalykas. Bet rusai – na, kaip sakė Lavrovas, jo nuostabi citata, „abipusis supratimas nereiškia pozicijų suartėjimo“. Taigi Rusija vis dar sako: ir mes neketiname niekam nuolaidžiauti. Priimkite mūsų sąlygas.
— Bet juk Trumpas galiausiai galėtų supykti ant Maskvos ir lengvai pakeisti savo retoriką, ar ne?
— Manau, kad jis kol kas to nenori, nes ką Rusijos pusė gali prarasti? Jie jau gavo iš Bideno sankcijas šešėliniam laivynui, tai kone veiksmingiausios sankcijos, bet visų ankstesnių fone. O Trumpas, pastebėkime, jų dar neatšaukė. Bet jis, matyt, nenori išgąsdinti Putino. O Putinui nėra kur skubėti, nes kol kas strateginė iniciatyva fronte vis dar priklauso Rusijos pusei ir ji graužia žemės gabalus. Šiuo atveju, jei Rusija priešinsis, kaip iš pradžių teigė Trumpas, JAV, priešingai, užtvindys Ukrainą ginklais, kad ši pradėtų įveikti rusus. Štai tada ir kalbėsimės. Aš tikrai nesu objektyvus, pagal apibrėžimą esu Ukrainos pusėje. Bet man atrodo, kad tai būtų protinga. Tai yra, jei Rusija pamatytų, kad praranda strateginę iniciatyvą mūšio lauke, tada galbūt prasidėtų derybos. Susidaro įspūdis, kad D. Trumpas dabar yra dar toliau nuo šios įvykių raidos vizijos nei prieš pusantro mėnesio.
— Ar jums nekyla jausmas, kaip dabar daug kas sako, kad D. Trumpas iš tikrųjų atsisako Ukrainos ir tiesiog nori kartu su V. Putinu pasidalyti pasaulį, išteklius, Arktį – bet ką?
— Na, sakykime taip, Putinas nori viską pasidalyti su Trumpu, nori grįžti prie vadinamosios Jaltos ar Potsdamo sistemos. Problema ta, kad laikai šiek tiek pasikeitė.
— Na, sakykime taip, Putinas nori viską pasidalyti su Trumpu, nori grįžti prie vadinamosios Jaltos ar Potsdamo sistemos. Problema ta, kad laikai šiek tiek pasikeitė.
Tačiau taip tiesiog atsisakyti Ukrainos – vėlgi, manau, tai blogai atsilieps Trumpo reputacijai ir jo vietai istorijoje. Taigi vis dėlto tikiuosi, kad to neatsitiks.
— Taigi, koks yra D. Trumpo retorikos ir veiksmų esmė? Ar jis bando nukreipti strėles nuo savęs, jei jam nepavyks sustabdyti karo?
— Pirma, nukreipti strėles nuo savęs ir iš karto paskirti kaltą. Iki šiol jis dėl visko kaltino Obamą ir Bideną, bet jų negalima įtraukti į derybas. Taigi, kaltas galėtų būti Zelenskis. O antra, jis gąsdina Zelenskį. Galingiausios pasaulio šalies vadovo šauksmas, tai šiek tiek gąsdina. Dabar Putinui tai gali būti nebaisu, nes demokratų valdoma Amerika, t. y. tradicinė Amerika, parodė, kokią ribą ji gali pasiekti ir negali žengti toliau. Bet vis dėlto Zelenskiui, žinoma, visa tai nemalonu. Tikiuosi, kad ir čia jis elgsis kaip rimtas vaikinas ir neateis atsiprašinėti.
Nemanau, kad Putinas jaučiasi labai viltingai, bet jis tikrai jaučiasi palyginti saugus. Kaip jau sakiau, Rusijos kariuomenė toliau žengia į priekį. Atrodo, kad amerikiečiai netgi mažina spaudimą Rusijai, bent jau simboliškai, bet iš tikrųjų jo nedidina. Kodėl gi jis neturėtų laukti? Juk Putinas taip pat suinteresuotas silpnesniu Trumpu. Taigi Rusijos šalis dabar išlaiko ramybę ir, manau, deja gali sau leisti ją išlaikyti gana ilgai.
Dabar į Kijevą atvyksta Keitas Kelloggas, ir Zelenskis norėjo jį nusivesti į frontą. Kaip suprantu, ne į griovius, tai yra, jis pamatys generolus, bent jau pulkininkus. Bet vis dėlto Keithas Kelloggas pats yra kariškis, generolas, ir galbūt tokioje aplinkoje jis atviriau išklausys Ukrainos poziciją. Jis jau dabar laikomas labiau proukrainietišku, o jo dukra vadovauja labdaros fondui, kuris labai daug daro Ukrainai, už ką mes esame labai dėkingi. Tačiau dabar iš tiesų yra toks metas, kai situacija keičiasi kiekvieną dieną. Tiesiogine prasme. Kartais net du kartus per dieną. Visai įmanoma, kad dėl kelionės į Kijevą pamatysime šiek tiek pasikeitusią Jungtinių Valstijų poziciją. O gal ir ne. Viskas tikrai nenuspėjama.
republic.ru