Apollo 17

Mėnulis visada traukė žvilgsnius, tačiau mokslininkai nusprendė pažvelgti į jį ne per teleskopą, o per žygeivio batus.

Ar įmanoma pėsčiomis apkeliauti mūsų palydovą? Nors idėja skamba kaip mokslinės fantastikos siužetas, matematiniai skaičiavimai ir kosminės medicinos simuliacijos atskleidžia realų, tačiau itin sekinantį tokios kelionės scenarijų.

Mėnulio eisena: kodėl negalėtumėte bėgti?

Didžiausia kliūtis – trauka. Mėnulyje ji sudaro tik šeštadalį Žemės traukos, tad įprastas žingsnis čia virsta keistu šuoliavimu.

„Apollo“ misijų astronautai klaidžiojo vos 2,2 km/val. greičiu, tačiau šiuolaikiniai NASA tyrimai rodo: naudojant naujos kartos lankstesnius skafandrus, žmogus galėtų išvystyti iki 5 km/val. greitį.

Tai prilygsta sparčiam ėjimui Žemėje, tačiau reikalauja specifinės technikos, kad astronautas tiesiog nepakiltų nuo paviršiaus po stipresnio atsispyrimo.

Matematika prieš realybę: 91 para ar 1,5 metų?

Mėnulio pusiaujo ilgis siekia 10 920 km.

Temperatūrinis pragaras ir „pjaunančios“ dulkės

Logistika tokiai kelionei būtų sudėtingiausia istorijoje. Astronautas susidurtų su ekstremaliais svyravimais: nuo +120 °C saulėkaitoje iki -170° C šešėlyje.

Be to, Mėnulio dulkės (regolitas) yra aštrios kaip stiklo šukės – po kelių savaičių jos „suėstų“ bet kokio skafandro sąnarius ir sandariklius. Ekspedicijai prireiktų kartu judančios mobilios bazės poilsiui, nuolatinio deguonies papildymo ir apsaugos nuo mirtinos radiacijos.

Tad pėsčiomis apeiti Mėnulį įmanoma, tačiau tai nebūtų romantiškas pasivaikščiojimas. Tai būtų didžiausias žmogaus ištvermės testas, kuriam įveikti prireiktų ne tik stiprių kojų, bet ir visos planetos inžinerinių pastangų.