Dėsningas šių procesų rezultatas – vis daugiau kartelio narių abejoja savo narystės būtinybe. Anksčiau iš jo pasitraukdavo maži eksportuotojai už arabų pasaulio ribų (kaip Gabonas ar Ekvadoras 1990-ųjų viduryje), vėliau neišvengiamai sugrįždami atgal. Tačiau iki 2020-ųjų erozija pasiekė ir tokius didelius žaidėjus kaip Kataras, Indonezija ir Angola.
Taigi nesenas JAE žingsnis buvo tik šios tendencijos tęsinys. Krizė Hormūzo sąsiauryje dėl JAV ir Izraelio karo su Iranu paaštrino senas problemas: Abu Dabio nepasitenkinimą jam skirtomis naftos kvotomis ir didelius prieštaravimus tarp Emyratų ir Saudo Arabijos. Visų pirma, pažangesnė JAE ekonomika, skirtingai nei klasikinės naftą eksportuojančios šalys, jau nebėra suinteresuota aukštomis naftos kainomis. Emyratams kur kas svarbesnis pasaulinis augimas ir pasaulinių rinkų stabilumas, todėl ir tas garsusis „barelis už šimtą“ vietiniams šeichams – ne svajonė, o naktinis košmaras.
Ir tai dar kartą verčia stebėtojus užduoti klausimą: ar OPEC tikrai reikalinga likusiems jos nariams? Be abejo, kartelio išardymas išprovokuos kainų karus su neišvengiamu žaliavų atpigimu ir ekonominėmis problemomis pačiose eksportuojančiose šalyse. Galbūt Persijos įlanka pralaimės naujiems žaidėjams naftos rinkoje, pavyzdžiui, tokiai šaliai kaip Brazilija ar „skalūnų“ JAV. Tačiau ekspertams galutinis kartelio žlugimas jau nebeatrodo toks fantastinis scenarijus, kaip prieš 5–10 metų – jo reali galia neišvengiamai senka.
„OPEC jau nebeatlieka savo užduoties. Ir mes tai pamatėme, kai paaiškėjo, kad Jungtiniai Arabų Emyratai iš jos pasitraukia. Socialiniuose tinkluose prasidėjo baisi isterija: „Viskas, rinka bus užtvindyta pigia nafta, kainos kris, Rusijai galas“ ir pan. Aš stebiu, o ateities sandorių kainos nekrenta, o kyla. Ir rinka jau nebekreipia dėmesio į jokius OPEC veiksmus“.
— Michailas Krutichinas, Rusijos naftos pramonės ekspertas
republicmag.io