Prieš Dresdeno bombardavimą 1945 m. vasario mėn. britų eskadros gavo instrukcijas, kuriose kaip operacijos tikslas buvo aiškiai nurodyta: „… ir, beje, parodyti rusams, kai jie atvyks, ką gali Bombardavimo vadavietė“. Čia buvo lygiai tokia pati motyvacija. Tačiau norint panaudoti bombas tikram tikslui, reikėjo, kad Japonija toliau priešintųsi. Būtent todėl kelionės į Potsdamo konferenciją kreiseryje „Augusta“ metu prezidentas Trumenas ir valstybės sekretorius Byrns abipusiu susitarimu nusprendė išbraukti pasiūlymą dėl imperatoriaus iš deklaracijos teksto.
Stimsonas ir Gry sužinojo apie tai jau po fakto. Manau, būtent dėl to Stimsonas, kuris viešai visada gynė sprendimą panaudoti atominę bombą, memuaruose vis dėlto nesusilaikė ir parašė: „Istorija gali prieiti prie išvados, kad Jungtinės Valstijos, vilkindamos savo pozicijos [dėl Japonijos imperatoriaus] išdėstymą, pratęsė karą“.
Ne, ne Hirošimos ir Nagasakio bombardavimas lėmė greitą karo pabaigą, visiškai priešingai – karas buvo dirbtinai užtęstas, kad JAV galėtų numesti atomines bombas. Ir kai tik tai įvyko, kai tik buvo surengta demonstracija Stalinui, Trumenas iš karto sutiko palikti Japonijos imperatorių ramybėje, po ko nedelsiant įvyko taika. Kad būtų „sumažintos karo kančios“, kaip jis pareiškė savo kalboje 1945 m. rugpjūčio 9 d., visai nebūtina buvo iš karto sudeginti 140 tūkst. žmonių, galima buvo tiesiog palikti vieną sakinį Potsdamo deklaracijoje.
Ir paskutinis klausimas: ar norint parodyti Stalinui „revolverį“ nebuvo galima apsiriboti viena Hirošima, kaip siūlė generolas Spatsas? Iš principo galima, bet čia, matyt, paėmė viršų „mokslinis“ susidomėjimas. Reikalas tas, kad dvi pirmosios amerikiečių bombos buvo sukurtos pagal skirtingus projektus – viena buvo urano, kita plutonio. Labai norėjosi įvertinti jų veiksmingumą.
Apibendrinant šią istoriją, reikia priminti, kad Antrasis pasaulinis karas priklauso tai retai pasitaikančiai karų kategorijai, kuriuos galima visiškai pagrįstai vadinti teisingais. Jį vykdė antihitlerinė koalicija prieš tokius nusikalstamus režimus, kurie suteikė sau tokią gėdą neįsivaizduojamais žiaurumais, kad klausimas, kas buvo teisus, ne tik nėra vertas svarstymo, bet ir negali būti peržiūrėtas. Tačiau tai nepaneigia ir nepateisina fakto, kad kai kuriais karo vedimo aspektais nugalėtojai, deja, leido sau nusileisti iki savo priešininkų lygio.
Britų rašytoja Vera Brittain šia tema rašė: „Esu visiškai įsitikinusi, kad beširdis žiaurumas, kuris privertė mus naikinti nekaltus žmones, ateities civilizuotoms tautoms atrodys kraštutinė nusikalstamo beprotybės forma, kuriai mūsų politiniai ir kariniai lyderiai sąmoningai leido užvaldyti save“. Beje, jos knyga, iš kurios paimti šie žodžiai, buvo išleista dar prieš metus iki Hirošimos bombardavimo.
K.Gajvarnovskis
republic.ru